Ekonomika / Economics

Ekonomika (gr. οίκος, Oikos ‘namas’ + gr. νόμος, nomos ‘dėsniai’) – socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui.

Daugiau apie ekonomiką

Ekonomika (gr. οίκος, Oikos ‘namas’ + gr. νόμος, nomos ‘dėsniai’) – socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius. Šia prasme ekonomika susijusi su etika kaip pačiu pagrindiniu socialiniu mokslu – tiek ekonomika, tiek etika nurodo priežastis „kodėl žmonės daro tai, ką jie daro“ ir labai dažnai šių mokslų išvados dėl to nesutampa.

Pagrindinė ekonomikos mokslo prasmė: nagrinėti kaip geriausiai panaudoti ribotus išteklius ir darbo, kapitalo ir žemės mechanizmo vystymas siekiant tenkinti visuomenės poreikius. Tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo sfera, kurioje vyksta gamyba. Visų ekonomikos mokslų tyrimo objektas yra žmonių ūkinė veikla.

Ekonomikos mokslo šakos
Pagrindinės ekonomikos mokslo šakos yra mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika tiria „individualių veikėjų“ (asmens, namų ūkio, verslo subjekto) elgesį, prekių ir paslaugų kainas, sprendimų priėmimo procesus šiame lygmenyje. Makroekonomika tiria ekonomiką kaip visumą bandydama paaiškinti tokius reiškinius kaip bedarbystė, infliacija, nacionalinės pajamos.
Ekonomika nagrinėja kaip žmonės elgiasi įprastame gyvenime. Dauguma žmonių norų nuolat kartojasi. Norų ir jų tenkinimo procesas-gamyba, paskirstymas ir vartojimas-leidžia patenkinti šiuos norus. Žmonių norams tenkinti naudojami keturi gamybos veiksniai. Tai – žemė, darbas, kapitalas ir verslumas.

Su ekonomikos mokslu susijusios ir smulkesnės disciplinos tarpusavyje besiskiriančios pažinimo objektais:

  • teorinės – ekonominė teorija, ekonomikos teorijų istorija, ekonomikos istorija;
  • praktinės – vadyba, rinkodara, rinkotyra, šakinė ekonomika, įmonių ekonomika ir darbo ekonomika, buhalterinė apskaita, vadybos apskaita, finansų apskaita ir kt.

Ekonominės tikrovės pažinimui tinkamos ne tik ekonominėms disciplinos, bet ir tarpdisciplinariniai tyrinėjimai.

Pagal visuotinai pripažintą Journal of Economic Literature (Ekonominės literatūros žurnalo) klasifikaciją, ekonomikos mokslas skirstomas į:

  • Bendroji bei edukacinė ekonomika
  • Ekonominės minties raida bei metodologija
  • Matematiniai ir kiekybiniai metodai
  • Mikroekonomika
  • Makroekonomika ir monetarinė ekonomika
  • Tarptautinė ekonomika
  • Finansinė ekonomika
  • Viešoji ekonomika
  • Sveikatos, švietimo bei socialinė ekonomika
  • Darbo bei demografinė ekonomika
  • Teisės ekonomika
  • Industrinė ekonomika
  • Verslo vadyba, verslo ekonomika, rinkodara, sąskaityba
  • Ekonominė istorija
  • Raidos ekonomika, technologiniai pokyčiai, augimas
  • Ekonominės sistemos
  • Žemės ūkio, resursų, aplinkos, bei ekologijos ekonomika
  • Miestų ir regioninė ekonomika
  • Kitos šakos
  • Specifinės sritys (pvz., meno, religijos, kultūros ekonomika).

Kiekviena mokslo šaka skirstoma į pošakius. Kiekvienas autorius identifikuoja savo mokslinį darba naudodamasis šia kodacija. Pavyzdžiui, E52 reiškia „monetarinė politika“, o C01 „ekonometrija“.

Istorija
Pirmosios ekonominių idėjų užuomazgos atsirado kartu su valstybių susiformavimu ir jų veiklos ūkio procesuose. Pirmieji ekonominių idėjų reikėjai buvo valstybių vadovai, žyniai, filosofai. Visos pirmosios ekonominės idėjos pasižymėjo vergove. Valstybių įstatymai saugojo vergiją ir privačią nuosavybę, o ekonomika buvo grindžiama moralės ir etikos principais. Seniausią išlikusia ekonominės minties apraiška laikoma Senovės Egiptė XXII a. pr. m. e. rašytas valdovo laiškas sūnui, kuriame mokoma kaip teisingai valdyti valstybę ir jos ūkį bei XXIII a. pr. m. e. raštijos paminklas, kuriame aiškinama valstybinės kontrolės svarbą vergijos ir skolinimo operacijų klausimu. Kitos reikšmingos ekonominės sampratos: Hamurabio kodeksas (1792 m. pr. m. e. – 1750 m. pr. Kr, Babilonija);
Konfucijus (V a. pr. m. e. – IV a. pr. m. e., Kinija);
Senovės Indijos valdovo patarėjo traktatas apie pajamas (IV a. pr. m. e. – III a. pr. m. e.; Indija),
Homeras, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis (VIII a. pr. Kr – VI a. pr. m. e., Graikija);
Markas Porcijus Katonas, Markas Terencijus Varonas, Markas Tulijus Ciceronas (III a. pr. m. e. – I a. pr. m. e., Romos imperija).

Kaip savarankiškas mokslas ekonomika išsiskyrė XVIII a. pasirodžius Adamo Smito veikalui „Tyrimai apie žmonių turto priežastis ir kilmę“ (1776 m.) (paplitęs pavadinimas „Tautų turtas“). Tačiau anot J. Šumpeterio, vidinė ekonominių reiškinių logika buvo suprantama ir anksčiau, tik intuityviame, ikimoksliniame lygmenyje.

Raida
Pagrindiniai ekonomikos raidos istoriniai etapai:

  • Ekonominės minties priešistorė: Senovės Egipto. Kinijos, Indijos, Mesopotamijos ir Persijos tautų ekonominės pažiūros.
  • Antikos ekonominė mintis: Senovės Graikijos ir Romos ekonominė mintis.
  • Ankstyvųjų ir Viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II a. – XIV a.): ankstyvosios krikščionybės, socialinio utopizmo ekonominė mintis Kanonų teisė, krikščioniškasis komunizmas, scholastika.
  • Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis (XVI a. – XVIII a.): merkantilizmas, fiziokratizmas.
  • Klasikinė ekonomikos teorija (XVII a. – XIX a.): klasikinė politinė ekonomija, utopinis socializmas, marksizmas, ekonominis romantizmas, vokiečių istorinė mokykla.
  • Neoklasikinė (maržinalistinė) ekonomikos teorija (XIX a. – XX a.): austrų mokyklos ribinio naudingumo teorija, matematinių mokyklų ekonomikos dalinės ir bendrosios pusiausvyrų teorijos, maržinalistinė švedų mokykla, amerikietiškoji maržinalizmo mokykla, netobulos konkurencijos teorija.

XX a. – XXI a.: keinsizmas. neokeinsizmas, neoklasikinė sintezė, pokeinsizmas, monetarizmas, pasiūlos ekonomikos teorija, naujoji klasikinė makroekonomikos teorija, klasikinis institucionalizmas, racionalių lūkesčių hipotezė, realaus verslo modelis neoliberalizmas, ordoliberalizmas, technokratinės ekonomikos teorijos, informacinės visuomenės teorija.

Kur geriausiai studijuoti ekonomiką?

Tam, kad atsakyti į šį klausimą reikėtų skirti nemažai laiko analizei:

  1. Reikia atrinkti universitetus ir įvertinti kiekvienos programos karjeros rodiklius – kokie universitetai šią programą paruošia geriausiai?
  2. Išanalizuoti universitetų reitingus – jeigu renkiesi akademinį universitetą tai svarbu. Jei domina taikomasis ar modernus universitetas, tuomet reitingai nėra tokie svarbūs.
  3. Nuspręsti koks universiteto tipas tau tiks labiausiai – akademinis, taikomasis ar modernus?
  4. Įvertinti kiekvieno universiteto stojimo reikalavimus – kur turi šansų įstoti?
  5. Palyginti studijų programų aprašymus – kokius dalykus siūlo kiekvieno universiteto programa? Kur studijuoti patiks labiausiai?

Atlikus analizę, reikėtų atrasti balansą tarp norų ir galimybių. Reikėtų pagalvoti, į kurį maksimaliai geriausią universitetą turi šansų įstoti su savo turimais pažymiais ir anglų k. žiniomis. Taip pat pagalvoti, ar universitetas, kuris traukia labiausiai turi geriausius rodiklius ir ar sugebėsi ten įstoti.

Mūsų nemokama paslauga “Individualus programos parinkimas” padės nustatyti užsienio aukštųjų mokyklų programas:

  • kurios geriausiai atitinka tavo reikalavimus;
  • į kurias turi didžiausią tikimybę įstoti;
  • kartu aptarsime įvairias galimybes ir padėsime atrasti geriausią variantą.
Socialiniai mokslai
Fiziniai mokslai
Menai
Biomedicinos mokslai

Siek Svajonės!

Start typing and press Enter to search